EN / LT

Registruotis naujienlaiškiui:

Pokalbis su kino istorike Lina Kaminskaite-Jančoriene

Goda Juocevičiūtė

Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Pokalbis skelbtas www.mediaforumas.lt
Kiek rodymui skirtų versijų turėdavo sovietmečiu kurti filmai? Kokios scenos didžiausią nerimą kėlė valdininkams ir būdavo iškarpomos? Lietuvių kūrėjai buvo prisitaikėliai ar ideologiniai maištininkai? Į šiuos ir panašaus pobūdžio klausimus atsakymų pavyko rasti kino istorikei dr. Linai Kaminskaitei-Jančorienei rengiant VšĮ „Meno avilys“ projektą „Lietuvių kino dokumentikos antologija“.
Balandžio mėnesį Lina grįžo iš Niujorke vykusio festivalio „Panorama Europe“, kur buvo parodyti 7 lietuvių filmai. Tarybinių laikų bei iškart po Nepriklausomybės atgavimo sukurtų ir parengtų rodyti šiuolaikiniu DCP formatu filmų programa „Kino inkliuzai“ praeitais metais Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga pristatyta ir kitose šalyse. Šiuo metu kino restauratoriai dirba su dar 6 filmais. „Anksčiau užsienyje negalėdavome pristatyti lietuvių kino paveldo dėl prastos kino filmų juostinių kopijų kokybės. Dabar technologinę negalią pradedame įveikti“, – paaiškina L. Kaminskaitė-Jančorienė.
Kodėl taip svarbu kino kūrinius skaitmeninti?
Tai aktualu visame pasaulyje. Tarptautiniai kino festivaliai filmų kokybei kelia aukštus reikalavimus. Todėl šiandien senų kino kūrinių restauravimas ir skaitmeninimas – tiesiog neišvengiamas. Jį ypač paskatino Martino Scorsesės organizacija, siekianti pristatyti pamirštą ar mažai žinomą pasaulio kiną.
Lietuvos kino centro (LKC) suskaitmeninta filmo „Niekas nenorėjo mirti“ versija sulaukė kritikos ir suabejota, ar tam skirti pinigai panaudoti tikslingai. Taigi, ko reikia tinkamai kokybei?
Visų pirma reikėtų skirti kino filmo suskaitmeninimą nuo restauravimo, nors tai vienas nuo kito priklausantys veiksmai. Skaitmeninimo metu filmas iš kino juostos laikmenos perkeliamas į skaitmeninę. Geriausia – turėti filmo negatyvą, nes iš šios pirminės medžiagos galima išgauti aukščiausią kokybę.
Restauruojant kūrinį, valomos šiukšlės, juostoje atsiradę įbrėžimai, derinami kontrastai vaizde, tvarkomas garsas. Mėginama priartėti prie tokio vaizdo ir garso, kuris atitiktų to meto operatoriaus, garso režisieriaus ir filmo režisieriaus sumanymus. Taip galiausiai filmas pritaikomas žiūrėti šiuolaikinėje kino teatro aplinkoje.
Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ nebuvo restauruotas – vaizdiniai, garsiniai trūkumai, atsiradę laikui bėgant ar skaitmeninimo metu, nepašalinti. Be to, jis buvo skaitmeninamas ne iš originalo, o iš kopijos. Problema ta, kad visi Sovietų Sąjungos laikais kurtų vaidybinių filmų negatyvai iki šiol saugomi Rusijos „Gosfilmofond“ archyve. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, buvo galimybė negatyvus atgauti – tai padarė Gruzija. Tuo metu Lietuvoje pabijota, o gal neatsirado valios, ir nuspręsta juostas kuriam laikui palikti Rusijoje. Dabar „Gosfilmofond“ nenori ir nė neketina tų filmų negatyvų mums atiduoti. Todėl LKC galėjo įsigyti tik geras kopijas.
Žinoma, galbūt vertėjo pasirinktų filmų kopijų ieškoti nebūtinai Rusijoje, o kaimyninėse valstybėse. Išeičių būna įvairių. Bet kokiu atveju kūrinio skaitmeninimo iš kopijos kokybė prastesnė nei iš negatyvo, todėl abejojama, ar filmą priims tarptautiniai festivaliai. Be to, „Niekas nenorėjo mirti“ jau anksčiau daug kur buvo rodytas, todėl kino specialistai tik gūžčioja pečiais, kodėl nuspręsta pirmiausia skaitmeninti būtent šį kūrinį.
Tai, kad LKC nori lietuvių klasikinį kiną parodyti mūsų visuomenei ir tarptautinei publikai, yra gerai. Bet šie procesai ne iki galo suvaldyti. Galbūt verčiau pirkti mažiau kopijų ir dalį lėšų skirti filmams restauruoti, arba reikalingas didesnis finansavimas ir įsigijimui, ir restauravimui.
Kas paskatino „Meno avilį“ pirmiausia restauruoti dokumentinius filmus?
Dauguma lietuvių dokumentinių filmų negatyvų saugoma Lietuvoje. Nors būta atvejų, kai reikėjo paplušėti ieškant originalo kitose šalyse ir pasirūpinti, kad jis liktų pas mus. Taip komplektuojame Lietuvoje kurtą dokumentiką. Mūsų tikslas – žiūrovams atskleisti jos įvairovę.
Kaip atrinkote filmus programai „Kino inkliuzai“?
Į programą įtraukti filmai, kuriuos sieja vienas bendras bruožas – autorinio kino dokumentika. Ji reprezentuoja individualius kūrėjų sumanymus, kai svarbiausia atspindėti ne objektyvią, reportažinę tikrovę, o jos savitą suvokimą, parodyti savo, kaip autoriaus, poziciją.
Tik Algimanto Maceinos „Juoda dėžė“ iš jų išsiskiria savita išraiška – filmuota 8 mm kino kamera, vėliau kino juosta pervesta į VHS formatą. Kiti „Kino inkliuzų“ filmai filmuoti nepaslankiomis kameromis, įamžinti tam metui įprastose 35 mm juostose. Galima laikyti stebuklu tai, ką lietuviai sukūrė ieškodami savo autorinės vizijos, kai technologinės galimybės buvo tokios ribotos.
Kokių netikėtų ar nutylėtų dalykų atradote dirbdami su jau istorija virtusia kino medžiaga?
Paaiškėjo, kad sovietmečiu kurti filmai turėjo po kelias versijas – skirtą žiūrėti Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje ir užsienyje. Išsiaiškinome, ir kurie filmai buvo cenzūruoti. Vienas pavyzdžių – Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“. Kadras su baltu žirgu, šuoliuojančiu Daukanto aikšte, buvo iškirptas, nes atrodė per ilgas, pernelyg poetiškas, buvo mėginama interpretuoti, ką jis galėtų reikšti. Be to, režisierius filmo gale norėjo palikti skrendančio reaktyvinio lėktuvo vaizdą su autentišku jo ūžesiu. Bet nomenklatūrininkams tai pasirodė kaip būsimo karo metafora, ir šios idėjos atsisakyta.
Ypač daug klaustukų paliko Roberto Verbos „Senis ir žemė“. Filmas buvo rodomas visoje Sovietų Sąjungoje, tačiau tokį pasisekimą sujaukė vienas anoniminis skundas, kuris pasiekė patį Leonidą Brežnevą. Piktintasi, kad šalyje rodomas filmas, kur pagrindinio herojaus Anupro sūnūs dalyvavo pokario partizanų kare. Buvo pradėtas vidaus tyrimas. Truko jis pusę metų. Filmo veikėjai buvo tąsomi ir tardomi KGB. Anot amžininkų, po to jis kino ekranuose jau nebepasirodė.
To meto padėtis buvo tokia, kad į kūrybinį procesą galėjo kištis bet kas – nuo filmo redaktoriaus ar kokio nors partinio valdininko iki Kino komiteto nomenklatūros Maskvoje.
Cenzūra lietuviams – lyg kultūrinis kompleksas, kurio neįmanoma atsikratyti iki šiol, o tie, kas ją patyrė, – šventos karvės?
Suprantu, ką norite pasakyti. Visiškai sutinku, kad tai labai mitologizuota tema. Aš pati savo disertacijoje apie lietuvių kino istoriją vengiu cenzūros sąvokos ir ją vadinu kontrole – biurokratine, ideologine.
Žinoma, kontrolės aparato pažinimas yra būtinas, nes kitaip sunku suprasti anuometį kūrybinį kontekstą. Tačiau pasigilinus į tą laikmetį, galima pastebėti, kad tarp mūsų kino kūrėjų nebuvo sąmoningo maišto, kurį dabar suprantame kaip kažkokį priešinimąsi ideologijai, nelaisvei. Jiems buvo svarbiau apginti savo autorines idėjas, vizijas.
Reikėtų pasakyti ir tai, kad Rusijos menininkai buvo gerokai drąsesni. Jie daugiau rizikuodavo – kovodavo už savo filmus iki galo, net žinodami, kad gali būti nušalinti. Iš lietuvių pusės juntamas didesnis nuolankumas. Jei iškildavo grėsmė filmui, paprastai būdavo daroma viskas, kad tik jis pasirodytų.
Galiu pateikti keletą kino kontrolės ir asmeninės kūrėjų laikysenos, o kartu ir gana skausmingų likimų, pavyzdžių. Arūnui Žebriūnui kuriant „Kanonadą“, buvo pasiūlyta filmą taisyti. Režisierius atsisakė. Už tai jis buvo nušalintas, o kūrinį pabaigė Raimondas Vabalas. O štai Vytautas Žalakevičius sutiko pakoreguoti savo filmą „Vienos dienos kronika“, nes suprato, kas gali atsitikti... Esmė tokia: jei nesutiksi taisyti savo kūrybinės vizijos, atsiras, kas ją pataisys, arba filmas išvis nebus rodomas. Na o, pavyzdžiui, R. Vabalo filmas „Birželis, vasaros pradžia“ į Sovietų Sąjungos kino ekranus taip ir nepateko, nes ten sovietinė tikrovė pavaizduota per daug sustingusi.
Man, regis, liūdniausias, bet ir įkvepiantis vieno iš lietuvių kino pradininkų, operatoriaus Stepono Uzdono likimas. Jis beveik dešimt metų dirbo Lietuvos kino studijoje (LKS) ir buvo ištremtas. Kai S. Uzdonas postalininiu metu grįžo, jam nebuvo leista gyventi Vilniuje ir neduotas leidimas dirbti LKS. Bet jis neprarado vilties ir Kaune įkūrė pirmą šalyje kino mėgėjų studiją „Banga“, kuri vėliau turėjo įtakos net Šarūno Barto kūrybinio kelio pasirinkimui.
Kodėl taip susiklostė, kad vieni sovietiniai filmai dabar taip gerai žinomi, jog virto kino klasikos ikonomis, o kiti – visiškai užmiršti?
Viena iš priežasčių – nepasirengimas žiūrėti kiną. Mūsų visuomenėje įprasta jį priimti tik kaip pramogą. Tačiau kinas, kaip ir, pavyzdžiui, literatūra, turi savo sanklodą, kurią reikia mokėti skaityti. Žiūrint sudėtingesnius filmus, reikia turėti ir jų kontekstinį suvokimą. Kai tokių įgūdžių nėra, kūrinį iškart atmeti arba bandai jam pritaikyti kokius nors šablonus. Tarkim, jei esi įpratęs prie filmų su nuoseklia naratyvine sankloda ir susiduri su nenuosekliu pasakojimu, gali susierzinti: „Kokią čia nesąmonę rodot?“
Beje, po 2000-ųjų Lietuvoje išvis nustota rodyti ir kalbėti apie lietuvių kiną.Tad užaugusi nauja karta jo jau visiškai nežino. Gali susidaryti įspūdis, kad lietuviško kino anksčiau nė nebuvo. Todėl bet koks būdas ugdyti žiūrovą yra svarbus.
Vis dėlto kam gali būti įdomus ir aktualus lietuvių kinas, kurtas sovietmečiu?
Tai labai prasmingas klausimas. Lietuvoje kinas – labiausiai apleista ir nepažinta kultūros sritis. Bendraudama ir su jaunimu, ir su akademine bendruomene, pastebėjau, kad tik visai neseniai atsirado jaunų žmonių, kurie graibsto visą informaciją apie kiną. Jei yra tokių, kurie tuo domisi, ateis laikas, kai susidomės ir platesnė visuomenės dalis.
O atsirandant susidomėjimui, reikia gerai paruošti namų darbus: pirmiausia pasirūpinti filmų sklaida, galimybėmis, kad jie būtų kuo lengviau prieinami, kad juos galima būtų žiūrėti, o po to – kad žiūrovai juos suprastų, gebėti paaiškinti jų svarbą ir kūrimo kontekstą. Projektas „Lietuvių dokumentinio kino antologija“ ir pretenduoja į tokį daugiasluoksnį procesą.
Pabrėžiate edukacijos būtinybę. O kodėl gi nepalikus kino pažinimo natūraliai tėkmei?
Kinas nėra kažkokia išskirtinė kultūros sritis, kurią reikėtų ignoruoti. Tačiau kurį laiką jis iš tiesų buvo nevertinamas. Tai natūralu, juk kinas – viena jauniausių meno sričių. Pasaulyje reikėjo laiko, kad jis įtvirtintų savo, kaip meno, statusą. Lietuvoje, man regis, kinas vis dar išlieka ribine meno raiška. Todėl jo pažinimo skatinimas ir tyrinėjimai būtini.
Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ
http://www.menoavilys.org/lt/294538/projektai/lietuviu-dokumentinio-kino-antologija