EN / LT

Registruotis naujienlaiškiui:

Būta stovyklos „Kinas ir garsas“

2013 metų liepos 25–28 dienomis Žeimių dvare (Jonavos r.) įvyko jau ketvirtoji „Meno avilio“ kino stovykla. Šių metų tema – „Kinas ir garsas“. Kine garsas retai yra vertinamas pats savaime: jo funkcija iš esmės skirta stiprinti vizualinį lygmenį. Tačiau šįkart kino mylėtojams buvo pasiūlyta trumpam primerkti akis, apversti hierarchinį vaizdo ir garso santykį bei pabandyti įsiklausyti į kiną.
Šis įsiklausymas prasidėjo kartu su režisieriaus Tomo Smulkio kūrybinėmis dirbtuvėmis „Kinas be vaizdo. Garso interpretacija“. Jų metu dalyviams buvo pateiktos filmų garso takelių ištraukos ir, įsiklausius į filmų skleidžiamus triukšmus, muziką, balsus, paprašyta įsivaizduoti tai, kas vyksta ekrane. Šios užduotys leido suvokti, jog garsinė informacija apie filmą pasako ne mažiau nei vizualinė: įsiklausius galime gana tiksliai nusakyti filmo žanrą, įspėti veiksmą, apibūdinti veikėjus.
Pažintį su kino garsu pratęsė pokalbis su režisiere Kristina Buožyte, pristačiusia savo filmą „Aurora“. Pastarasis filmas pasižymi ypatingu garso dizainu: filmo kūrėjų tikslas buvo toks garso takelis, kuris žadintų ne tik emocijas, bet ir darytų fizinį poveikį žiūrovams.
Visgi kino stovyklos ašimi virto pokalbis su režisieriumi Šarūnu Bartu, kurio metu režisierius ne tik pasakojo apie kino garso sudėtines dalis, įvairius sunkumus garsinant kiną pirmaisiais Nepriklausomybės metais, bet ir išplėtojo savo požiūrį į tekstą kine. Pokalbį papildė režisieriaus pristatytas ir parodytas filmas „Koridorius“.
Dar kitokiomis kino kūrimo peripetijomis bei istorijomis apie darbą su kino režisieriais dalijosi I. Jonyno ir E. Vėlyvio filmų kompozitoriai Domas Strupinskas bei Paulius Kilbauskas, pokalbį užbaigę filmo „Samsara“ ištraukos užgarsinimu.
Visus šiuos praktikus į vieną visumą stengėsi apjungti po programą, tarp praktikų ir filmo peržiūrų, išdėlioti kino teoretikų ir tyrinėtojų pranešimai, kuriuose buvo svarstoma apie įvairias garso naudojimo strategijas kine. Jų dėka stovykloje buvo aptarta balso galia paneigti kolonialistinius vaizdinius, telefoninių pokalbių reikšmė sovietmečio kine, tylos momentai kontempliatyviame kine bei dar daugelis kitų balso ir muzikos panaudojimo atvejų. Kai kurie kino stovyklos dalyviai sprūdo iš kino garso rėmų: garso menininkas Tautvydas Bajarkevičius ieškojo kinematografiškumo pačiame garse, o Audrius Rugys kino dirbtuvėse „Garsuotės mankšta“ pasiūlė kelis pratimus, lavinančius įsiklausymą į aplinką.
Ir kaip visada pati kino stovykla nesutelpa į jokius aprašymus ar programos rėmus, nes be formaliųjų užsiėmimų, filmo peržiūrų ir diskusijų su iš anksto numatytais moderatoriais ir dalyviais, ji visada apima pokalbius tarp ir po pranešimų, vėlyvus ankstyvais virstančius pasisėdėjimus, ėjimą kartu maudytis ar tiesiog gulėjimą pievoj...
Iki susitikimo penktojoje stovykloje, kurioje šnekėsime apie „Kiną ir kūną“.
http://www.menoavilys.org/lt/294538/projektai/lietuviu-dokumentinio-kino-antologija