EN / LT

Registruotis naujienlaiškiui:

„Gilios upės tyliai plaukia“ į... Braziliją: cinema novo ir ribinis kinas

Meno Avilys

Foto: Vismantė Ruzgaitė

Vilniuje po Liubarto tiltu jau daugiau kaip mėnesį sėkmingai vykstantis nemokamų kino peržiūrų ciklas „Gilios upės tyliai plaukia“ paskutinį vasaros mėnesį žiūrovus nukels į... Braziliją. Rugpjūčio 6 d., ketvirtadienį, „Patiltėje“ bus rodomas vienas svarbiausių šios šalies kinematografo kūrinių, 1930-aisiais Mario Peixoto sukurtas „Limite“, kurį įgarsins lietuvių muzikantų trio „Sheep Got Waxed“.
Netikėtai paaiškėjus, jog šį kultinį filmą Lietuvoje nori pristatyti tiek kino ir medijų centras „Meno avilys“, kuruojantis vasaros kino terasos programą, tiek ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, buvo nuspręsta suvienyti jėgas ir įtraukti „Limite“ į „Gilios upės tyliai plaukia“ programą. Organizatoriai džiaugiasi galimybe bendradarbiauti ir puikia proga surengti šią peržiūrą prie Nėries – vanduo „Limite“ atlieka vieną pagrindinių vaidmenų. Šis seansas užbaigs pirmąją „Lėtųjų peržiūrų“ dalį, kurioje buvo rodomas moterų sukurtas nebylusis kinas, gyvai įgarsintas įvairių lietuvių muzikos kompozitorių. Antrojoje žiūrovai kviečiami susipažinti su Brazilijos cinema novo ir ribiniu kinu, kuriems didelę įtaką padarė būtent M. Peixoto eksperimentai.
Brazilijos kino kūrėjai jau ne kartą patyrė diktatūros pasekmes – cenzūrą ir ideologija paremtą filmų finansavimą. Deja, paskutinės naujienos iš Brazilijos nedžiugina: protestai prieš policijos brutalumą, rasinė diskriminacija, rekordiniai teigiamų koronaviruso atvejų skaičiai, į kuriuos pateko ir šalies prezidentas Jair Bolsonar... Šio vadovo politika turtingai ir įvairiapusiškai Brazilijos kultūrai grasina autoritarinėmis priemonėmis, kurių pasekmės juntamos jau dabar. Tad vėl kaip niekad aktualu prisiminti 7-ojo dešimtmečio Brazilijos kino judėjimus. Plačiau žinomas Naujasis kinas – cinema novo – ir jį sekęs ribinis kinas (angl. Marginal Cinema) išsiskyrė radikaliomis idėjomis tiek turinio požiūriu, tiek apskritai. Abiems judėjimams būdingas atsigręžimas į tuos Brazilijos regionus ar visuomenės narius, kurie nebuvo reprezentuojami populiariajame „Vera Cruz“ studijos kine. Šia nedidele kino retrospektyva siekiama atspindėti skirtingus svarbių Brazilijos kino judėjimų aspektus, kuriuos dažnai galime pajusti ir šiuolaikiniame Brazilijos kine, siekiančiame pasipriešinti nelygybei, kultūrinei niveliacijai ir grėsmingai vyraujančiai ideologijai.
Režisierius Carlosas Dieguesas filme „Ganga Zumba“ (1963) pirmasis nagrinėja juodaodžių kultūrą ir vergovės temą. Vienas pagrindinių cinema novo režisierių Glauberas Rocha filme „Juodas Dievas, baltas velnias“ („Deus e o Diabo na Terra do Sol“, 1964) pateikia aštrią socialinę kritiką, kurią derina su magijos elementais. Šis režisierius daug dėmesio skyrė religijos kritikai, misticizmui, jungė folklorinius ir modernius pasakojimus, o smurtą pasitelkė kaip revoliucinio kino pagrindą. „Juodas Dievas, baltas velnias“ ryškiausiai skelbė apie cinema novo atėjimą ne tik Brazilijoje, bet ir tarptautinei auditorijai. 1965 m. Lotynų Amerikos kino konferencijoje Italijoje Glauberas Rocha perskaitė Brazilijos Naujojo kino (cinema novo) judėjimo manifestu laikomą tekstą „Alkio estetika“ („Eztétyka da fome“). Manifeste jis rašė: „Mūsų originalumas yra mūsų alkis ir mūsų didžiausia nelaimė yra mūsų jaučiamas, bet intelektualiai nesuprastas alkis“, o kūrėjus apibrėžė kaip tuos, kurie „pasipriešina komerciškumui, išnaudojimui, pornografijai ir technikos tironijai“.
Antroje 7-ojo dešimtmečio pusėje šie radikalūs kino judėjimai ir jų kūrėjai dėl karinio režimo nebegalėjo ilgiau kurti, kai kuriems teko palikti šalį. Likusieji privalėjo kalbėti metaforomis, – tiesiogiai kritikuoti Brazilijos socialinę ir politinę situaciją tapo neįmanoma. Režisierius Joaquimas Pedro de Andrade’as ekranizuoja satyrą „Makunaima“, kuri remiasi 1967 m. išpopuliarėjusiu kultūriniu tropikalizmo judėjimu. Šis judėjimas atsigręžia į poeto Oswaldo de Andrade’o „Kanibalizmo manifestą“ („Manifesto Antropófago“) ir Brazilijos modernizmo atstovų praktikuotą strategiją naujai panaudoti kitas estetikas ar tradicijas – apverčiant, jungiant tarpusavyje nederančius dalykus, naudojant tai, kas neleistina ar nuvertinta. Kultūrinis kanibalizmas leido pasinaudoti ilgamete vakariečių įtaka ją perdirbant, sujungiant su afrikietiška, indėniška ir kitomis lokaliomis tradicijomis. Pristatydamas „Makunaima“, režisierius de Andrade’as rašė: „Kanibalizmas – pavyzdinė vartojimo forma, kurią perėmė neišsivysčiusių šalių žmonės.“
Dar drąsesnis ir laužantis tabu ribinis kinas (angl. Marginal Cinema arba Udigridi – sąmoningai sukryžmintas angliškas žodis underground) funkcionavo kaip radikalus cinema novo ir transgresyvių menininkų Lygia Clark ir Hélio Oiticica darbų pratęsimas ir dialogas su jų kūriniais bei filmais. Išaugus cinema novo filmų biudžetams, režisieriai pradėjo naudoti spalvotą kino juostą, tuo tarpu ribinis kinas liko ištikimas nespalvotai kino juostai ir reikalavo išlikti radikaliais. Šio judėjimo autoriai vystė „šiukšlių estetiką“, kuri labiausiai tiko Trečiojo Pasaulio šaliai, susirenkančiai tai, kas lieka po dominuojančių Pirmojo Pasaulio valstybių monopoliško kapitalizmo. Programoje du šio judėjimo pavyzdžiai: pirmuoju judėjimo filmu laikomas Ozualdo Ribeiro Candeiaso „Paribyje“ („A Margem“, 1967) ir Rogério Sganzerla „Raudonųjų žibintų kvartalo banditas“ („O Bandido da luz vermelha“, 1968). Abu jie nepaiso įprastų kino konvencijų, ieško radikalių būdų perteikti periferinį Brazilijos veidą, atvirai kritikuoja vykdomą politiką.
Filmas „Sudie, Brazilija“ (Bye Bye Brazil, 1980) metaforiškai užbaigs programą ir leis susidaryti įspūdį, kaip pakito cinema novo režisieriaus Carloso Diegueso kino kalba.
Iki rugsėjo pabaigos „Meno avilys“ su partneriais po Liubarto tiltu surengs beveik 30 seansų. Ketvirtadieninės „Lėtosios peržiūros“ – jau penktus metus organizuojamas tęstinis „Meno avilio“ ciklas, kurio tikslai: sulėtinti greitą kino vartojimą, suteikti jam kontekstą bei papildyti ekranus retai rodomais, kino istorijai svarbiais filmais. Vieną penktadienį per mėnesį kino centras „Skalvija“ rodo kino klasiką, o rugpjūčio pabaigoje į atvirų durų dieną ir peržiūras pakvies „Skalvijos“ kino akademijos studentai. Rugpjūčio-rugsėjo antradieniais – keturios dar nerodytos Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ trumpametražių filmų programos iš 9 salės repertuaro. Rugsėjo pradžioje Kauno menininkų namai „Patiltėje“ surengs savo projekto „Mokumentai“ pristatymą, o Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ - savo atidarymą. Programoje taip pat rodoma „Meno avilio“ restauruota lietuviška dokumentika ir ankstyvasis videomenas iš projekto sinemateka.lt
Siekiant užtikrinti žiūrovų saugumą ir laikytis nustatytų reikalavimų, sėdimų vietų skaičius „Patiltėje“ gali būti ribojamas.
Renginio organizatorius: „Meno avilys“
Strateginis partneris: Lietuvos kultūros taryba
Rėmėjai: Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė
Partneriai: Cinémathèque Française, Goethe institutas, Kauno menininkų namai, Vilniaus tarptautinio kino festivalis „Kino pavasaris“, ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, „Skalvijos“ kino centras, Vilniaus queer festivalis „Kreivės“, Women Film Pioneers Project
http://www.ltkt.lthttp://www.menoavilys.org/lt/294538/projektai/lietuviu-dokumentinio-kino-antologija